Painting "Hold Me Stronger"

Išėjau pasivaikščioti, diena buvo giedra.

Kada - prieš tūkstantį metų?

Kur keliausiu - galėjau bet kur -

pasaulis platus, kraštų nesimato.

Eisiu ten, kur norėsiu,

be krypties, be tikslo sugrįžti,

ir ragausiu, bučiuosiu, ir skrisiu, ir degsiu -

tu žinai, kokia ta jaunystė.

Tada man atrodė, taip gera vienam:

laisvas, lengvas, nei sudie kam, nei ačiū,

Buvau kitas žmogus - nepažintum manęs,

jei tada būtum pamačius.

Bet kodėl nuo laisvės ėmė svaigti galva?

nuo lengvumo pakirto kojas,

iki vakaro vos beištvėriau,

nežinau, ar sulauksiu rytojaus.

Ir tada supratau, kad savo glėby

nešu baisiai didelę uolą,

ar tai laisvė, lengvumas, ar tai mano svajonė? -

nepanašu nė iš tolo.

Bet jos paleisti niekaip negaliu,

ji tarsi priaugo prie rankų,

aš stoviu ir vos benulaikau

savo vienatvės dangų.

O jei tu kada eitum pro šalį

ir netyčia mane pamatytum -

ant rankų laikantį dangų - prašau,

padėk man jį išlaikyti.