Paveikslas "Dreaming The Horizon"

Dreaming The Horizon

Būti mylimam – tai labai daug. O pačiam stipriai mylėti – daugiausia.

Atsimeni vaiką iš mūsų kiemo – tą, kuris dienų dienas mėtydavo kamuolį? Iš jo juokdavosi, kai sakydavosi, kad bus garsus krepšininkas, niekas netikėjo, ir kas gi tikės vaiku, lakstančiu po dulkiną kiemą, mėtančiu kamuolį į aprūdijusį krepšį.

„Garsus krepšininkas, ką čia fantazuoji!"

O jis kasdien po mokyklos eidavo į treniruotę, sugrįžęs numesdavo portfelį ir vėl į kiemą su kamuoliu. Mes eidavome į kiną ir į pasimatymus, o jis – po krepšiu. Sakydavo, kad mato save tenai, prie horizonto, tarp krepšinio žvaigždžių. Ir mes pažiūrėdavome į tą pusę, bet nieko nematydavome – klausyk, ten juk nieko nėra, ten tik kita upės pusė, kur tokie patys apšiurę namai ir tos pačios dulkinos gatvės. Bet jis tik nusijuokdavo, ne, ten dar ne horizontas, jūs pažiūrėkite toliau – už tų namų ir už gatvių. Bet špygą, mes nieko daugiau nematėme, tik tuos pilkus namus.

Galvojau, iš kur jis ima stiprybės, kaip nepasiduoda? Kieme jau naktis, jau nebesimato ir lanko, bet jis vis dar meta ir meta tą kamuolį. O ant suolelio kiemo kampe - sena moterėlė, to vaiko močiutė. Ji sako, tu tikras šaunuolis, štai, atsigerk truputėlį. Iš maišelio ištraukia stiklainį kompoto ir žiūri, kaip godžiai jis geria.

Kiek meilės jos žvilgsnyje!

Ta meilė ir buvo vaiko stiprybė.

Tokios stiprybės turi ir tu.

...